2017 m. rugsėjo 1 d. M. Daraškevičius atliko dviejų bajorų namų, kuriuose yra išlikusios vaistinėlės ar jų fragmentai tyrimą. Pasirinkti du objektai – XIX a. I pusėje statyti bajorų Svolkenių Drobiškės dvaro rūmai (Jonavos raj.) ir XIX a. II p. Naujokų bajorkaimyje statytas bajoro Šinkausko namas (Jonavos raj.). Tyrimo medžiaga naudojama dvarų vaistinėlės tyrimui, kurio rezultatai bus paskelbti 43 Tarptautiniame farmacijos istorikų kongrese Varšuvoje š. m. rugsėjo 12-15 d.
Mariaus Daraškevičiaus ir Mindaugo Daraškevičiaus nuotr. 2017
Kiekviename dvare būdavo vaistinėlė, aptiekà, aptiekėlė (lot. apotheca, lenk. apteczka, angl. still room) – specialus dvejopos paskirties kambarys, kuriame laikomi vaistai, trauktinės ir pirkti egzotiški delikatesai. Kambarys buvo įrengiamas netoli šeimininkės apartamentų, garderobinėje, šalia valgomojo, kartu su spižarne (maisto podėlis) ar kredensu (indų laikymo patalpa). Mažuose dvaruose atskirą kambarį atstodavo spinta.
Kambario pavadinimas nusako ir pagrindinę jo paskirtį – vaistų laikymo kabinetas. Čia būdavo sukabintos maišeliuose džiovintos gydomosios žolelės, liepžiedžiai, ramunėlės, mėtos, įvairios šaknys, rožių, levandų ir kiti eteriniai aliejai bei jiems išgauti skirtas distiliavimo aparatas, įvairių gyvulių taukai skirti eterinių aliejų esktrakcijoms, iš gyvačių pagaminti tepalai. Taip pat aptiekoje laikomas ištirpdytas pavasarinis sniegas, kuris naudotas grožio procedūroms, rožių vanduo kambarių kvėpinimui, smilkalai (mira, ladanas vel frankincensas) – smilkymui.
Kita svarbi aptiekos turinio dalis buvo degtinė ir jos produktai, kurie buvo naudojama kaip vaistas, aperityvas apetitui sužadinti prieš maistą, ar didžestyvas – virškinimui paskatinti po vakarienės. Tai įvairios įtrynimams skirtos gydančios užpiltinės (nuodingų grybų, gyvačių, rupūžių, ežio inkstų ir t.t.), gėrimui skirtos karčiosios trauktinės (trejos devynerios, pelyno) ir saldieji likeriai (krupnikas, vyšnių). Turtinga ir gausi vaistinėlė – šeimininkės prestižo reikalas, todėl šiam kambariui buvo skiriama daug dėmesio, o Lietuvos dvarų medicinos tradicija ir užpiltinių receptai surašyti į knygas ar perduodami iš lūpų į lūpas pasiekė mūsų dienas.